BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

laidotuvės ir ten tie visi dalykai

sakykit ką norit, bet lietuviai su savo tais visais laidojimo įpročiais yra kažkokie iškrypėliai.
pirmiausia tai išstato numirėlį parodai n dienų. per filmus mačiau, kad užsieniuose būna pusė dienos atsisveikinimui, ir eina visi vorele prie karsto. o tikrovėj tai manau ir taip nedaroma, nes kažkada bekalbant paaiškėjo, kad ten, vakaruose, žmonės užauga taip ir nematę lavono. o jei pamato, tai būna didelė trauma ir jie tep tep mažais nuskriausto žmogaus žingsniukais eina pas psichologą.



ir dar reikia fotografuotis. visiems kartu bendrai, tada pagal giminystės ryšį mirusiajam, tada - kiekvienai šeimai ir dar po to - po vieną atskirai. sunėrus rankas ir graudžiai žiūrint mirusiajam į veidą. nes iš tiesų aš juk nieko nesuprantu ir žmonės tikrai labai mėgsta šaltais žiemos vakarais sėdėti prie židinio ir vartyti laidotuvių nuotraukas: tokie prisiminimai, tokios užtinusios nuo ašarų akys! tie, kas nuotraukose atrodo blogiausiai, matyt, labiausiai ir gedėjo.
aš tai sakau, jei jau užsilenksiu ir kažkam susišvies prie manęs fotkintis, tai bent jau apsikabinkit viens kitą ir išsišiepę žiūrėkit į objektyvą, kaip per kokį tūsą. jei jau eksponatas, tai eksponatas iki galo. be to, aš vis tiek skraidysiu aplink ir žinosiu, kad nors keli iš jūsų šiaip ar taip ne iš piktos valios viduje krizenat, nes kai negalima juoktis, tai labiausiai juokinga ir būna.



o apie visus lavono glostymus ir bučiavimus net nenoriu galvot, nes čia jau yra virš visko. ir dar aukščiau.


tiesa, man va kaip tik papasakojo, kad yra žmonių, kurie gyvena iš laidotuvių - atsikelia ryte, patikrina laikraštį, ką gi šiandien laidos, padoriai apsirengia, sako aš vaikystės draugas, ak, kaip graudu ir važiuoja pavalgyt ir pagert. nuostabu.


 


ir dar tos foto, kurias deda salėj, o po to stato kur nors namuose prie žvakės - dažniausiai jas ima iš paso. taigi visiems aišku, kad nieko baisiau už pasines foto būti negali, čia gi tragedija, o ne foto. tiesiog paskutinė kiaulystė mirusiajam! aš, pvz., gal nuo dešimtos klasės pastoviai turiu gan šviežią portretą, ir gal čia ir nelabai normalu, bet aš tai tyliai sau pagalvoju 'jei kas, prie karsto nedės pasinės'.


…jei tą portretą tarp visų kitų foto suras, ta prasme. aišku, nesuras, kas ten ieškos. šitą dalyką reiktų kada apgalvoti iki galo.

Rodyk draugams

Komentarai (32)

  1. ignieška:

    Skaitau, ir atrodo, kad mano pačios mintys. High five'inu su šitu postu :)
    Tikrai, tai iškrypę tradicijos. Per a.a. močiutės laidotuves nesifotkinau iš principo.. ir nežiūrėjau ir neglosčiau ir nebučiavau.. jak.
    Kai mane laidos, tai iškart pečiun ir basta. Ir jokių ten laikymų urnų namie, jokio gedulo - lai visi laimingai gyvena, be tų baisių juodų drabužių..

  2. Tiny:

    As cia gal ne i tema, bet siulau isivaizduot, kad laidoji mama/ sese/ savo vaika/ mylima vyra ir pan. Neduok Dieve, nieko panasaus patirt nelinkiu, bet tuomet manau pasikeistu poziuris: paimam is ligonines- nuvezam i laidojimo namus- 2 val visi atsisveikina su uzdarytu karstu- uzkasam- uf, darbas atliktas. Gal ir gerai, kad tau artimuju laidotuviu neteko patirti ir viskas atrodo taip freak ir boring…

  3. Aš irgi pritariu… tie visi verkčiojimai dar labiau pasunkina netektį…Kažkokie durni papročiai.

  4. slimė:

    Geras :DDD ,,per filmus mačiau", per filmus ir ateiviai žemę užgrobt norėjo. Dievaži, nežinai ką rašai tai ir nerašyk. atsisveikinmas su mirusiuoju yra visose tautose (amerikiečiai ne tauta). jei tau svarbu kokią nuotrauką prie karsto dės, tai tavo požiūris į pasauly yra it pro šiknaskylę (atleisk, jei įžežiau). su nuotraukom tai tikriausiai pritariu.
    beje, dėl psichologo. ką reikėjo daryt tiem, kur koncentracijos stovyklose žmones į krosnis metė? ale gyveno žmonės kažkaip.

  5. J:

    na atsisveikint reikia, bet… mano teta dar dabar laidotuvėse laikosi labai atokiai nuo karsto, nes vaikystėj jau jos tetulė liepė jai "atsisveikinimui pabučiuot močiutę", t.y. tą kraupų lavoną…
    geras įrašas, +

  6. viktorija:

    tiny, manai, laikant žmogų tris paras turi laiko susitaikyti su netektimi? šitas post'as gimė iš to, kad vakar buvau šermenyse. tai visi giminaičiai ne su mirusiuoju atsisveikinėjo, o pasitikinėdavo/išlydinėdavo svečius ir gerdavo su jais kavutę. kad ir kiek laiko truktų laidotuvės, susivokimas, kad artimo žmogaus nebėra, ateina ne prie karsto, o sugrįžus į realų gyvenimą.
    man ir keista, kad laidotuvių ceremonijos reikalingos netekties skausmui parodyti aplinkiniams.

    žiūrėdama į pasaulį pro šiknaskylę, primenu, kad minėjau, jog iš asmeninio bendravimo susidarė įspūdis, kad jie apskritai nemato mirusiojo. 'per filmus mačiau' yra kiek ironiškas pasakymas r jis čia tik tam, kad suprastumėt, kad aš negaliu spręsti apie visą pasaulį iš tų žmonių, kuriuos esu sutikusi.
    apie psichologus - kitą kartą.

  7. Okt:

    Pabučiuot lavoną, siaube!
    Šiaip nematau nieko blogo, kad galima prieiti prie mirusiojo porą dienų, bet bjauriausia, kai miršta kokio klasioko tėvas/motina ir visą mokinių klasę veda į laidotuves. Ir tie verkšlenimai dažnai demonstratyvūs. O va kam fotografuotis prie lavono, tai jau visiškai nesuprantu.

  8. Čia turiu sutikti su postu, aišku vadinti visą šį laidojimo reikalą iškrypimu gal ir per daug. Bet jo, čia tos tradicijos, šermenys ir t.t. nereikalingos, ypač jei pats/pati laidoji kažką artimo, tai tik papildomos dienos blogos nuotaikos. O ir giminaičiai ir draugai, manau, kad nepadeda, kiekvienas prieina ir guodžia… ir galvoja, kad tai kam nors padeda…nežinau..nežinau.. o jei dar matai asmenis, kurie nerodė jokio noro bendraut iki laidotuvių tai išvis pasidaro bloga.

    Gerai tie reikalai sutvarkyti Vokietijoj, kur po mirties praktiškai iškart atvažiuoja firmos atstovai, susitari dėl žemės nuomos kapinėse, jie sutvarko visą kitą, atsisveikinimui gal pusvalandis ir tai tik artimi žmonės.
    Bet čia Marijos žemė…

  9. Pritariu, tik atsisveikint manau poros valandų neužteks, nors aš pagalvojau, kad yra toks labai geras dalykas neiti į laidotuves, nes tada žmones prisimenu, kai buvo tiesiog geros akimirkos, o atsisveikinti galima ir širdy.

  10. Emilija:

    gaila, kad neaprašei kapų puošimo papročių, su DIŽIULIAIS paminklais, iš paskutinių santaupų. Kad neduokdie, nepagalvotų kas, kad neturitingi buvo giminės…

  11. Jep. Lietuviai keisti siuo klausimu - tampa jiems viskas savotisku ritualu - reikia. Taip dare tevai,seneliai, taip ir mes darykim..

  12. vidas:

    Vienaragi, būtent tuom mes ir esam Tauta. Nors okupantai mėgino "neutralizuoti urbanizuojant negyvanamus Sibiro plotus", turėtume dėkoti, kad dabar kalbame Lietuviškai ir tebeturime Užgavėnių, Velykų, JONINIŲ, Kūčių ir, žinoma, Vėlinių tradicijas. Kitais žodžiais, mes - tikrai ne amerikiečiai, ar ispanai, ar kinai. Negi ši mintis nesuteikia jokio Pasididžiavimo savo Individualumu ir Išskirtinumu, kad turime vieną seniausių kalbų, o tradicijos tebeturi gilias mūsų protėvių tikėjimo šaknis, siekiančias pagoybę??
    Tiesa, kuo osutinku, kad lieka klausimas, kiek kokiose tradicijose paveldėto natūralumo - ypač, jei lygintume su Helovyno adaptacija mūsuose, Valentino dieną. MAn pvz, mėnuo prieš Valentino diena toks pat košmaras, kaip čia aprašytos laidotvės - visur raudona, pilna širdučių ir t.t. Net burna džiūsta, kaip saldu. Ir taip beverčiai efemeriška.
    Ir pabaigai, kodėl turėtume lyginti save su Amerika ar Italija, ir jausti tik didelį pavydą ir nepilnavertiškumo jausmą-kompleksą? Protėvių šaknis, tautos garbę, savo Orumą - Identitetą - viską mes jau turime "mūsyse"! Tereikia Tai kiekvienam atrasti savyje ir gyvenimas bus šviesesnis, nes nustosime gretintis su nesugretinamais dalykais apskritai, maždaug aš turiu, o tu ne ir tu man pavydi. O jei vis tik norit lietuvius lyginti su amerikiečiais, tai pradžioj pasilyginkit pvz., Kanadą su JAV, Angliją su JAV, Prancūziją su JAV, ir pamatysit, kad visas tas pavydas tėra Holivudinių filmų baisi iliuzija.

  13. strawberredsun:

    tajsingai ;]

  14. KitapusTvoros:

    "kad užsieniuose būna pusė dienos atsisveikinimui". Žiūrėk mažiau vaidybinių filmų ir daugiau dokumentikos. Esu tikra, kad nežinojai, kad Australazijoje yra tauta, kuri velionį laiko namie (tuščiame kambaryje) tol, kol pasiruošiama jo laidotuvėms, o tai gali trukti net dešimtis metų. Laidotuves ten rengia tautos šventikai, o pačios laidotuvės trunka keturias dienas, po to velionis nunešamas į vidury miško esančią trobelę - laidojimo vietą, o paskui pagal jo nuotrauką padaroma skulptūra ir pastatoma ant uolų, nes jie tiki, kad ten apsigyvena mirusiojo siela.
    Tai yra tradicijos ir jas reikia gerbti. Mūsų laidotuvės irgi yra tradicijos (taip pat ir raudos, ilgas atsisveikinimas su velioniu ir nuotraukos prie karsto - ne vien mes tokias darome, pasidomėk fotografijomis, kur mirę žmonės susodinti kur atmerktomis akimis, kad atrodytų, kaip gyvi). Daugiau pasidomėk, kodėl taip yra ir gal tada suprasi, kad tai yra šimtmečius o gal net tūkstantmečius gyvavusi mūsų tradicija, kuriai reikia rodyti pagarbą. Nebūtina tau elgtis pagal tradicijas, bet nors gerbk tuos, kurie tradicijas išlaiko, nes tai yra dalis mūsų.

  15. Pritariu tik dėl pozavimo paparacams prie grabo. Ir tai, jeigu tik kam nors nuo to lengviau - pirmyn.
    Matai, gal kai tu esi laidotuvių "svečias" (t.y., ne velionio artimiausias šeimos narys), turi suprasti, kad ne dėl tavęs visi tie cirkai. O žmogui, kuris ką tik patyrė netektį, kažkaip negali prieštarauti ir aiškinti. Dėl lavono bučiavimo - niekada nemačiau, kad tai būtų daroma per prievartą, bet jeigu trisdešimt metų dieną ir naktį bučiuoji gyvą, tai visai nesistebiu, kad NORI pabučiuoti ir mirusį. Nes jis ne lavonas, jis tavo vyras, brolis, tėvas, dar koks nors artimasis. Ir visi kiti papročiai man atrodo prasmingi - tos trys dienos skirtos ne netekčiai įveikti, o pamatyti, kad yra pakankamai artimesnių ir tolimesnių, pasiruošusių ateiti pabūti su tais, kam dabar sunkiausia, juos užimti, paguosti ir t.t. Kartais net sunku pasakyti, kas iš tikrųjų padeda - pasakojimai, prisiminimai, priešingai, dėmesio nukreipimas (į tą pačią kavutę, beje), tiesiog tas faktas, kad žmonės ateina (pastebi, per laidotuves visada svarbu, ar daug). Kažkaip nedrįsčiau šaipytis iš to, kas kam nors palengvina didžiulį skausmą.

  16. dėl laidotuvių pritarių, o dėl paso foto tai man iki šiol juokinga, kaip mergiotėsd eina po kelis/keliolika kartų darytis nuotraukos, nes "vis netinka"
    vėl dėl laidotuvių - taip, dažnai ten prastos nutoraukso būna. nes kol kas dažniau miršta tie, kuriųe fotografuoti ne skaitmeninių fotikų laikais.
    kai mes galus atiduosim, mūsų video per lcd tramsliuos (jei laidotuvių tradicijos nesikeis n dienų lavoną apžiūrėti)

  17. Anonimas:

    "o tikrovėj tai manau ir taip nedaroma" - o tu zinai ar tik manai? nesvarbu kas yra uzsienyje (cia beje rusijoj, lenkijoj, zimbabvej? visi turi savus paprocius) LT turi savas tradicijas ir del to pykti nereiketu :) nors sutinku su mintimis ir as, kad lavonu foto nereikalingos :)

  18. viktorija:

    emilija, neaprašiau ne tik kapų puošimo meno, bet ir dar daug ko, pvz giedotojų drebančiais balsais. kažkaip praslydo.

    kitapus tvoros. jei apie susodintus žmones atmerktom akim kalbi apie tas foto, kurias galvoju aš, tai tada jos yra visai ne prie ko. ir šiaip apie foto negalima sakyti, kad tai yra tūkstantmečius gyvavusi tradicija. jei turėjai galvoj, kad pasidomėti dėl lavono laikymo, tai aš tau galiu pasakyt, kodėl tai buvo daroma: a) dėl neišvystytos medicinos, laidojant ne iš karto sumažėja tikimybė palaidoti gyvą žmogų (o tokių atvejų būdavo, tuo tikslu ir varpelius į karstą dėdavo); b) dėl to, kad spėtų suvažiuoti giminės, nes transporto sistema nebuvo taip išvystyta; c) dėl religinių įsitikinimų - kad siela kūną palieka ne iš karto, todėl reikia palaukti, kol įvyks pilnas 'atsiskyrimas'. kuri iš šių priežasčių dabar gali būti priežastis laikyti lavoną kelias dienas? nebent religinė. ir jei taip yra, tada čia jau aš nepykstu ir tuos žmones gerbiu. taip pat ir tas tauteles, kurių kiekviena turi savus laidojimo įpročius, bet visos apeigos ir vykdomos todėl, kad jomis tikima. tuo tarpu mūsų atveju aš negaliu į viską žiūrėti teigiamai, nes tai yra daroma ne todėl, kad suprantama, kas ir kodėl daroma, o daroma tik todėl, kad 'taip reikia'. čia galime įsivelti į diskusiją, ar tradicija yra kažko darymas, ar suvokimas, kodėl tai daroma.

    muse, tas ir yra, kad mano nuomone, visas laidotuvių cirkas daromas ne dėl žmogaus, patyrusio netektį, o dėl visų kitų. be to, kaip ir minėjau, sunkiausia būna ne per laidotuves, nes paprastai būni šoke ir dar gerai nesuvoki netekties - labiausiai artimųjų palaikymo reikia grįžus į kasdienybę, kurioje artimo žmogaus jau nebus. ir ne visiems apskritai reikia aplinkinių palaikymo, kiti mėgsta viską apgalvot ir susitaikyt patys. kad ir pažvelk į aukščiau esantį pralaimėtojo komentarą - kiek supratau, jam beguodžiantys žmonės nepadeda.

    dėl tų filmų paminėjimo ir visų 'manau'. remdamasi mano sutiktais žmonėmis, galėčiau sakyti 'yra taip ir taip'. bet aš negaliu būti tikra visu šimtu procentų - gal man kažkokie netradiciniai jų tautų atstovai išpuolė. tai ir įkišau, kad palikčiau kito varianto tikimybę.

  19. vicko:

    O zemaiciiai ir prie stalo senobej mirusi pasisodindavo..

  20. Man yra nesurantama ne viena lietuviško laidojimo "tradicija". Visiška nesąmonė yra niūriais veidais stovėti ir žliumbti ir ale įsivaizduoti, kad kaip čia paskutinę minutę su velioniu praleidom. Vienas man artimas žmogus, religingas ir senyvo amžiaus, pasakė maždaug taip: Kam reikalingos tos foto, jei į jas niekada nežiūrėsim, geriau džiaukimės nuotraukomis, kuriose yra užfiksuotos malonios akimirkos su velioniu.
    Taigi džiaukimės tai ką malonaus turėjome, kad ir kiek tądien skaudėtų.
    Kalbama apie skausmą, koks skausmas?
    Blem, jei žmogus mirė netikėtai tai:
    jei mirė ligoninėje dažniausiai pasamdyta firma į šaldiklį nuveža, toliau seka popierizmo tvarkimas, pašalpų gavimas (1000lt). Taigi reikia suskaičiuoti kiek kainuos įkapės, salė, duobė, stalas svečiams.
    Taigi tos apsiverkusios foto dar vienas kičas.
    Nėra laiko kada galvoti, jog aš jį jau praradau. Tik vėliau supranti.
    Aišku, jei žmogus nori bučiuoti, tegul bučiuoja, jeigu buvo labai brangus žmogus.
    Juk niekada nežinai kaip stresas paveiks.
    Dainuojančios bobulencijos tikrai nėra blogai, jei artimiesiems priimtin, o tu svečias būk malonus gerbk mūsų apsisprendimą daryti vieną ar kitą. Daug blogiau, kai laidotuvės kokioj kavinukėj virsta nebelaidotuvėm o vestuvėm, kur visi kaip pėdai išsivainėja namo.
    Pats norėčiau laidotuvių rock'n'rollo ritmu.
    Nium miriau tai pasitūsinkit :D

  21. fotografavimamis tai tikrai pati didziausia nesamone, brr. nieks po to tu nuotrauku neziuri. susimoki fotografui ir iikishi i toliausia stalciaus gala. o po to imi ir randi po poros metu, va tada tai trauma \: fuj.

    ir is vis, geriausia yra kremacija. kitaip tik ir atsimeni kaip ten karste atrode zmogus, o ne koks gyvenime buvo.

  22. O, kaip aš su tavim sutinku. Visiškas iškrypimas.
    Jei manęs nesudegins tuoj pat po paskutinio kvapo išleidimo, vaidensiuos atsakingiems asmenims visą jų gyvenimą :)
    O dar man nepatinka, kai visi tįsia glėbiais gėles visokias, puokštes ir pintines. Ir kuo didesnes, ir kad tik už kaimyno būtų didesnė. O paskui jom apkrauna kapą, kad pavirsta į vystančių gėlių kalną.
    Blemba, jos gi nepigiai kainuoja - jei jau gali tiek skirt, tai duok giminėms ir artimiesiems, o pagarbą išreikšt ir gražia viena rože galima.
    O ir šiaip, mirusiajam juk dzin tos gėlės - čia grynai prieš gyvuosius puikuotis šita tradicija skirta…

  23. Anonimas:

    @ Redvel
    Tu nė neįsivaizduoji, kaip velionio artimiesiems malonu matyt suneštų gėlių jūrą. Tai vienas šviesesnių momentų.

  24. viktorija:

    taip, bet kai bobutės tarpusavy kumščiuojasi 'o kuris vainikas nuo jo sūnaus?' 'va tas, matai, koks mažas - net tėvui pinigų pagailėjo' ir pan., tai jau yra šlykštu.

  25. Justas:

    Viespatie, kokia Lietuva visgi bobuciu salis, kad net rodytusi tarp jaunu ir "moderniu" zmoniu sita davatkine tema sukelia tiek atgarsio, o logiskas poziuris net kai kuriu pasipiktinimo.

  26. Anonimas:

    Justui
    To gynojo logikos požiūrio čia nedaug. Nei racionalaus. Visų pirma, kad nėra išskirta konflikto tarp "papročių" ir "modernumo" esmė, atskaitos taškas tai logikai vystytis :) Tėra tik patyrimo faktų mišinys, be gilesnių išvadų ir be gilesnio preteksto. Manyčiau logiška būtų sakyti, kad apsimetinėjimas ir apkalbos sukelia didžiausią pasipiktinimą - ar tai darytų bobutės, ar davatkos, ar giminės. Taigi. "Modernieji" pyksta. Tačiau ant ko? Ant gilių senovės papročių, ar ant tų papročių šiandieninės nenatūralios adaptacijos?

  27. Justas:

    To anonimas
    Kai davatkos keikia sunu uz per maza vainika as asmeniskai tiesiog pykciau ant davatku, ir, matyt, buciau neteisus. Tu tuo tarpu greiciausiai analizuotum ar cia senoves paprotine ar nenaturaliai adaptuota davatka, ir, ko gero, butum teisus. Juk visalaika reikia iskapstyti pacia giliausia priezasti, o ne reaguoti tiesiai "faktui i akis", ar ne?….

  28. Anonimas:

    Justai, tenetemdo pyktis sveiko proto :) Jei siektume spręsti šią problemą, tai taip, reikėtų rasti viso to šaknis. Bet situacijoj kurią pats pieši, atsakymas ne. Tu būtum teisus ir pyktum teisėtai ant tų adaptuotų davatkų. Ką norėjau iš tikrųjų pasakyt, kad turime seną kultūrą ir gilius papročius, o jauni maksimalistai, tame tarpe ir aš, problemą tik gilina protestuodami prieš nusistovėjusią tvarką, ir tai tikrai nėra nei racionalus, nei sprendimo būdas. Tai tik tokio pačio lygio "davatkiškos" apkalbos "kaip viskas blogai", tik iš savos barikadų pusės. O protestuot galim prieš bet ką, kas žeidžia ar įžeidžia. Ir būtent "prieš", ne "už", jei žodžiai nors kiek turi prasmę. Juk ar tavo problema, jei jos kas antrą dieną eina išpažinties už nuodėmes, lieja ašaras klausykloj, o apsisukusios vėl dergia. Tai saviauklos ir kultūros problema, o blogiausia, kad perauklėti elgtis nors kiek Padoriau ir Oriau negali niekas - vertybių suvokimas ne tas.
    Problema,sakyčiau, pajudės tik tada, kai kiekvienas žmogus, užuot pasyviai apatiškai klausęsis ir pykęs, besiklausydamas tokių apkalbų, ims gėdinti jas ir panašiai. Lašas po lašo, žodis po žodžio.
    Taigi agituoju būkime aktyvūs ir pilietiški pačia pradine to žodžio prasme. Ir nuo to visiems bus šviesiau gyventi.

  29. Brigita:

    Lietuviai turi gražias laidojimo tradicijas, bet jos mutavę: kad ir tie kavos (ir ne tik) gėrimai per laidotuves, SVEČIŲ pasitikimai, išlydėjimai. Pati buvau laidotuvėse, kuriose velionio sesuo su broliu nesidrovėjo aptart žemės pardavimo reikalus… Nežinau ar tik mane tokia aplinka supa, bet pagarbaus, tradiciško atsisveikinimo su mirusiu pasigendu. Šiaip neblogų įžvalgų radau ir tavo įraše, ir komentaruose.

  30. Justas:

    Jei zemes aptarimo reikalai buvo aptarinejami parodos salej - tai blogai, nes galima kvestionuoti parodos butinuma, bet jei jau ji yra, reikia laikytis taisykliu. Jei reikalai buvo aptarinejami siaip kur sone - koks skirtumas? Bijojimas buti naturaliam per laidotuves man butent ir nepatinka

  31. Anonimas:

    As tj nieko pries lietuviskas laidojimo tradicijas.
    zmogui reikia laiko atsisveikint su zmogum . kitaip dar sunkiau butu.

  32. Koks geras įrašas. Jau tos mūsų laidotuvių tradicijos…Na, tikrai baisu. Suprantu norą atsisveikinti ir t.t., bet ar ne blogiau ir baisiau būna, kai tris dienas sėdi prie karsto ir žinai kad to žmogaus jau niekada nepamatysi? Kam save kankinti? O dar tie gedulingi pietūs, taigi pusė žmonių tik dėl jų ateina…

Rašyti komentarą