kartą vienoj nedidelėj šalelėje, sename žydų name, mokėdamas už nuomą 300 lt, gyveno sau toks pilietis T.
ramiai gyveno: žavėjosi prancūziškais filmais ir suokalbiu, karts nuo karto patirdavo stuburo išvaržą ir kalbėjo su marijampolietišku akcentu.
tais laikais, kai jis gyveno, šalyje buvo krizė. žmonės aikčiojo ir jaudinosi, o kartą - jūs tik pagalvokit! visi tie, kurie buvo pensininkai, mėgėjai pasimušti ar tie, kurie šiaip tą dieną nerado didesnės pramogos, susirinko papiketuoti. nesigavo gražus piketas, šaudė į žmones guminėmis kulkomis, leido ašarines dujas ir kitaip stumdė. žmonės savo ruožtu daužė langus ir keikė pareigūnus, karts nuo karto už krūmų padarydami gramą ant drąsos.
pilietis T. į tokius dalykus niekad nesikišdavo. ir šių riaušių metu jis ramiai kitoje senamiesčio pusėje barškino laptopo klavišais.
kita vertus, pilietis T. buvo be galo smalsus. žinoma, jam labai rūpėjo, kas gi ten vyksta. be to, reikėjo apžiūrėti skyles languose ir paskaičiuoti, ar tikrai gali tiek pinigų kainuoti stiklų keitimas. juk pinigai tai visų piliečių, o tai reiškia ir piliečio T. o jis, prisiminkime, yra suvalkietis.
pilietis T. niekur neskubėjo: jo šalelėje darbai nevykdavo taip sklandžiai, todėl atlikti langų kontrolę jis galėjo ir prabėgus kuriam laikui, kai viskas tikrai nurims.
ir štai, pilietis T. vieną dieną išsiruošė į pasimatymą. besiruošdamas suprato, kad galėtų mergaitę vestis ne į kokį restoraną ar teatrą, o į ekskursiją aplink seimą - vienu šūviu du zuikiai (pilietis T. buvo visai galvotas).
taip ir padarė.
be skylių languose pilietis T., bešniukštinėdamas aplink seimą, rado ir dar vieną įrodymą, kad piketo tikrai būta - guminės kulkos liekanas. nes jo šalelėje tais laikais kandidatams į šlavėjus jau nebebuvo keliamas reikalavimas turėti aukštąjį išsilavinimą, o be aukštojo taip lengvai visų guminių kulkų neiššluosi.
guminė kulka piliečiui T pasirodė labai žavus daiktas - jūs tik pamanykit, bus galima tą kulką rodyti savo anūkams ir sakyti, kad va, šovė į mane iš pasalų banditai, o aš kapt ir sugavau ranka. ir kitų panaudojimų galima sugalvoti - čia gi daiktas, o daiktai turi savybę praversti.
pakrapštęs guminę kulką nagu, patrynęs ir gerai apžiūrėjęs, pilietis T. susipakavo ją ir tada pagalvojo, kad su gumine kulka kišenėj jis tai jau tikrai yra labai visas toks šūstras. o šūstram bičiukui reikia nerūpestingai traukti dūmą (vėliau turbūt planavo išsitraukti kulką ir ją viena ranka mėtyti į orą).
reikia pažymėti, kad pilietis T. apie kulkas nenusimanė nieko. kaip paaiškėjo, visai visai ničnieko, ir net ne apie kulkas, nes kas ten pūpsojo jo kišenėj, mes begalime spėlioti.
faktas tik tas, kad piliečiui T. prisilietus prie savo lūpų tais pačiais pirštukais, kuriais neseniai čiupinėjo 'guminę kulką', pasitvirtino ir tas gandas, kad piketo metu buvo leidžiamos ašarinės dujos.
taip, pilietis T. apsiverkė. stipriai ir graudžiai įsiraudojo, jei jau kalbėt tiesiai. kaip vėliau pats apibūdino, pojūčiai buvo “įdomūs, aštrūs ir taiklūs”. ir žliumbė jis ne šiaip kažkur namuose į pagalvę, o vidury miesto ir vidury pasimatymo.
ne, tai nebuvo pati sėkmingiausia piliečio T. diena.
ši pasaka-nepasaka mus pamoko, kad niekad negalima leisti vaikučių žaisti prie seimo. ir pačiam neiti žaisti prie seimo. ir visko, ko randi, į kišenę negrūsti.
Rodyk draugams
