Mano pasaulis

…Kažkodėl visada tikėjau, kad nuo vaistų trupa
dantys. O pastarąsias dienas aš praktiškai juos tiesiog mirkiau paracetamolyje,
todėl vis laukiu laukiu, kada vieną rytą atsikelsiu, o jau koks dantukas bus
nubyrėjęs. Bet ne, pajudinu – laikosi dar. Imu abejoti savo kai kuriais
įsitikinimais.

Pykstu ant lino trupučiuką, jis į bendrą
konferenciją dėl naujųjų drėbė ‘tau derėtų būti merlin monro’, o tai blyn
niekšas, aš kaip tik ją ir buvau apgalvojus. O dabar jau nebegalėsiu savo
apgalvojimo panaudoti, nes visiškai absoliučiai neįdomu. Esu gilioje personažo
paieškos krizėje.

Sirgti nebegaliu, sėdžiu jau šiandien visa
ofise. Kažkaip keistai girdisi su dešine ausimi, gal čia ir bus ta mano Gripo
Komplikacija? Na gerai, šiandien į viešumą dar neisim,  bet tai tada reikia kažką pasikviesti į
svečius, pvz.  panelę A., kuri man
papasakos, kokia nuostabi šalis yra Izraelis ir kaip man ten reikia važiuoti.

dirbam dirbam dirbam - metų galas vis dėlto

Rodyk draugams

kokį išstojimą vakar naktį padariau…

atsibudau kažkur paryčiais, nes sukilo temperatūra, nors tuo metu tikėjau, kad man paprasčiausiai kažkas traiško galvą. varčiaus, varčiaus kurį laiką ir staiga viskas taip susisuko, ir pasirodo, ogi aš dalyvauju tam tūse, kuriam dėl ligos buvau atsisakius dalyvaut. visi, kaip ir numatyta pakvietime, apsirengę žvėrių kostiumais lipa į sceną atsiimti apdovanojimų, po to smagiai dainuoja ir šoka. ir man taip staiga skaudu pasidarė, kad niekas manęs nepastebi! ne jau ne, jie be manęs nesitūsins priėmiau sprendimą ir nusprendžiau kilt ir eit baliavot. bet vos tik pabandžiau išlipti iš lovos, žemė kaip tais susiūbavo sulingavo ir aš taip gražiai tėškiaus atgal, kas mane šiek tiek išblaivė. susivokiau, kad tokie vaizdiniai nieko gero nežada, tad po to tiesiog gulėjau ir laukiau, kad kas atsibustų ir manim pasirūpintų.

užtat mane šiandien visą apkamšytą vežė į vilnių, nes man ryt būtinai reikia parodyti savo aptinusį snukelį ofise, kad šiais metais jau niekas nieko iš manęs nedrįstų pareikalauti.

netikusios kalėdos gavosi, iš pat pradžių įtariau, kad man jos kažkuo nepatinka.

Rodyk draugams

o, o tai kažką skutant (t.y. kerpant su manikiūrinėm žirklutėm) plikai staiga susivokti, kad už valandos turėtum būti darbe kitam miesto gale, yra šiek tiek juokinga.

ai, bet man niekas nerūpi, nei išmokėtos/neišmokėtos premijos, nei prakeikti plazminiai televizoriai iš lenkijos, nei Geri Darbai, kuriems, kaip mes nusigėrusios aptarėm su vika, laiko vis nėra. ir anei netgi pasiūymas kaip-sutikti-naujus nr2, kurį gavau sėdėdama vonioj su siūlytoju.

paskaičiuojam, kad šiandien Ta Diena, kai man reikia visiems supirkti dovanas ir dar su Brangiaisiais Draugais atšvęsti kalėdas, ir kaip tai gaunas, kad mano gyvenime vietos miegui vėl ėmė ir nebeliko.

bet man ir tas neberūpi, būna juk dienų, kai miegot nepridera.

kas be ko, visus su šventėm, geriausios kloties ir visų kitų Gerų Dalykų:)

Rodyk draugams

sekmadienį gavau pasiūlymą skubiai išversti kažkokį tai tekstą. “Fe, darbas kažkoks” jau žiojausi sakyti, bet prieš akis ėmė mirguliuoti Mano Svajonių Bateliai, kurių aš šiaip jau negalėčiau įpirkt, bet juk kai pinigai šlepteli iš dangaus, tai tie pinigai neskaitomi pinigais ir juos iš kainos galima atmesti. gaunas visai normali suma tada. ir apskritai, užskaitau tai kaip Ženklą Iš Aukščiau, kad man juos lemta turėti. žodžiu, sutikau.

och tai kūtvėla, knisaus prie to daikto visą naktį. atšliaužiau į darbą ir pliumpdama kavą visaip save guodžiau, kol… kol! kol supratau, kad man tereikia pamiegot nors valandžiukę, ir Pasaulis vėl grįš į savo Vėžes! kaip kokia slaptoji agentė išsišniukštinėjau visų kolegų planus ir sužiūrėjau, kada čia man įmanoma išsprukti.

viskas vyko sklandžiai, išskyrus tą dalį, kur man reikėjo atsikelt. matyt, būsiu sėkmingai žadintuvą nujungus, nors paprastai taip nesielgiu. kažkurioj vietoj per miegus suvokiau, kad kažkas čia lyg ir ne taip, kažkas… ir tada klykdama šokau iš lovos ir visaip rankom makaluodama bėgau į trūlą. oioioi galvojau, va dabar tai bėda.

fuf, visų pirma ačiū nuosavam kabinetui, kuris pridengia mano išsidanginimo laiką, ačiū kolegoms, kurie tik juokiasi ir nieko nesako, ačiū net šefuliui už jam kylančius kažkokius reikalų už ofiso ribų, ir šiaip ačiū visiems. aš vėl išlipau iš balos sausa. pfu pfu pfu. daugiau niekad taip nebedarysiu, pažadu jums visiems kartu ir kiekvienam atskirai.

Rodyk draugams

įgijau kūno losijoną. žiūrinėju visaip, ogi ant etiketės parašyta, kad 'po 7 dienų vartojimo oda taps 2 kartus stangresnė'. o tai tau galvoju, kas per stebuklai. neeee, taip lengvai visko už gryną pinigą neimsiu, reikia įsitikinti pačiai. tai surezgiau Planą, kaip aš dabar tepliosiuosi vieną koją, o kitos ne (pirmiau galvojau veidą, bet po to primečiau, kad vienas žandas bus nudribęs, o kitas  pasikėlęs, tai bus nekas) ir po savaitės žiūrėsiu, ar tikrai tas tiesa. ir čia iškilo klausimas, kaip gi tas odos stangrumas matuojamas. reikia gi tiksliai, kad du kartus būtų. pašniukštinėjau, net išmintingasai dėdė gūglas tokio dalyko nežino.

chm. žiū, ogi telefonas visokiems klausimams duotas. ir dar nemokamas. nepasikuklinau ir pasinaudojau šiuolaikinėm technologijom, bet man sakė 'šiuo metu negalime atsakyti į jūsų skambutį, po signalo…'

aš tai šito klausimo taip nepaliksiu! reikia kur į pirmadienio dienotvarkę įsirašyt būtinybę skambint iš naujo…

Rodyk draugams

Mano Aplinkos Žmonės sugeba per neapsižiūrėjimą nusipirkti pėdkelnes už 90 lt. mane supa bepročiai, 90 lt?!!! patys pagalvokit, 90… o tai jei tik apsimauni ir čiokšt iš karto akis nubėga, taigi ant vietos gali apžliumbt iš nevilties. apskritai, tokių dalykų už tokią kainą neturėtų egzistuot, kad per visokius neapsižiūrėjimus netyčiom nenusipirktum. nes gi nieko nėra laikinesnio šiam pasauly negu pėdkelnės.




O, atvažiavo pas mane į darbą kazius su buteliu vyno, užsidarėm mano kabinete ir jį visą suvartojom kol aš pasakojau naujausius nutikimus santa barbaroje (taip mano įmonę vadina kazius). užknisa tie pokalbiai apie darbą ne su bendradarbiais, bet kai jis sudaro didžiąją dienos dalį, niekur nepabėgsi.

Rodyk draugams

taigi va, supykau aš ko tais ant šefo (nebepamenu, praėjo kiek laiko ir pyktis išgaravo) ir pasakiau, kad nedalyvausiu firmos naujake. nes turiu nepamainomų neatidedamų Planų. ir taip toliau. aš planų iš tiesų turiu, bet ne tokių jau ir neatidedamų. tai po to truputuką graužiaus, ne dėl savęs, dėl kitų - kaip gi jie be manęs… bet jei jau pasakiau, kad neisiu, tai persigalvot būtų kaip ir ne lygis +  jis būtų tą pyktį, kurio nebeprisimenu, laimėjęs, o to tai jau nebus! 

dabar pagalvojau ir susivokiau, kad ko man ten. vis tiek smagu nebūtų. šefas tik bandytų nerišlia anglų klaba palaikyti pokalbį, o iš tiesų skaičiuotų, kiek stikliukų išgėriau, nes moterims, anot jo, nedera gerti alkoholio, joms dera patarnauti vyrams ir priklaupus ant kelio jiems batukus užrišinėti, kaip kad jo žmona ir daro. fi.

Rodyk draugams

Šiandien delfyje puikuojas straipsnis, kad jau
nieko nėra paprasčiau už tapimą milijonierium. Kažkoks ‘profesorius’ sako, kad
reikia kas dieną sutaupyti po 100 lt ir jau net po 27 metų 4 mėnesių būsi
milijonierius (apdairiai pridėta sąlyga ‘jei infliacija nesuės’). Bet tai  kiek džiaugsmo apturėjau, sėdėjau ir
kvatojaus garsiai, aišku, kur gi – kam dar tie svarstymai apie milijono
uždirbimą, aš jo neuždirbsiu, aš jį sutaupysiu! Blem, koks puikus
straipsnis, negaliu. pakėlė nuotaiką visai dienai.

O, dar nerašiau, bet savaitgalį buvau bix’ų gimtadienyje. Pagalvojau,
kad truputėlį daraus Išpuikėlė, nes visi šūkauja kaip faina kaip faina, o aš
tai vis tiek prie ko prisikabinti rasčiau.

Rodyk draugams

reikėjo man labai sijono (nieko naujo, amžinoji problema). tokio paaukštintu liemeniu, su sagelėm ir turbūt pilko. prie sijono man reikėjo maškinukų tokių turbūt mėlynų, pūstom rankovėm, o gale siaurom, nu tokių, kaip būna.

kaip žinot, aš gi esu beviltiška. grįžau iš apsipirkimo su dviem suknutėm, kas pats iš savęs nėra blogas faktas, nes suknutės  praverčia. bet tai sijono tai neradau! anei marškinukų. o jei dabar ir rasčiau, nusipirkt nebevaliočiau, nes pinigus iššvaisčiau.

galvojau vieną suknelę grąžint, bet niekaip negaliu apsispręst, kuri man labiau patinka, negaliu negaliu negaliu nei vienos atiduot. nes jos jau mano.

Rodyk draugams

…Jūs nepagalvokit, aš tikrai labai kultūringas
žmogus. Jau ta kultūra net pro ausis veržiasi, sakau jums.

Kultūringumui palaikyti vaikštau į kultūringų žmonių
renginius, t.y . kultūrinuosi.

Tai
va, kaip tik dėl to, kad esu siaubingai kultūringa, (na gerai, dar ir trupučiuką
dėl to, kad mane vedėsi nemokamai) ėjau ėjau vakar į operą. Tą, kuri labai
šūstra, kuriai juozukas kostiumus kūrė, o kažkokia garsi moteriškė juodais
plaukais ir prie meno kažką su ja irgi darė. (beje, gerb kostiumų dizaineris jautė stiprų poreikį gale užlipti ant scenos pasilankstyti, nors net režisierė nesiropštė)

Mano
draugai irgi kultūringi. Ne visi, (nes mane jau pasiekė gandai apie kai kurių
Piliečių talentą praknarkti visą veiksmą), bet tie kurie vedasi, tai jau labai
kultūringi.

Kas
be ko, ta kultūra nevaržo mūsų karts nuo karto kumščiuotis į šonus ir apšnekinėti visos eigos
(žiūrėk, kokia tašikė, kokia tašikė! gi STATKEVIČIUS kūrė) ir šiaip stebėtis
dalykais, pvz, kodėl po sceną blaškosi šeši berniukai, o ne trys, kaip kad buvo
pažadėta, ir kam tas dirigentas, jei į jį nieks nežiūri, o tuo labiau, kam jis
filmuojamas ir rodomas per du telikus. chm.

ai,
o dar geras buvo, kai 15 min du veikėjai apsikabinę dramatiškai klykė apie tai, kad tuoj tuoj jie
mirs, bet mirs kartu, ir jau  niekas jų neišgelbės, tada išėjo pro duris 5 sek,
grįžo ir jau dainavo apie nugalėtą blogį ir amžiną laimę. kas be ko, apie tai nusistebėjimą matyt pasakiau per garsiai, tai
sulaukiau baisiai pikto žvilgsnio iš greta sėdinčios moterėlės (kuri visą laiką
žiūrėjo labai įsijautus ir pritariamai linksėjo galva), tai supratau, kad aš
tiesiog nežinau kažko, ką man derėtų žinoti ir viskas čia yra taip, Kaip Turėtų
Būti.

bet
tai pasaulį iš tikrųjų išgelbėjo tie trys/šeši vaikai, jie visiems iš eilės liepė
nesižudyti, ir jų visi  klausė.

bendrai paėmus, opera yra opera. bet kaip labai kultūringam žmogui, man patiko.

Rodyk draugams