Mano pasaulis

viktorija-kaimynai 2:0.
šį kartą niekas nenumirė, butas šalimais atsilaisvino paprastuoju išsikraustymo būdu. hehe.
o kadangi su tuo butu aš dalinuos Ypatingos Svarbos Vieta, vardu tūlikas, jaučiu visas teises ir pati atlikinėti gyventojų atranką!

taigi taigi, jei jūs:
a) sportuojate tampydami malkas į antrą aukštą (sau ir kaimynams);
b) ilaisvalaikį leidžiate skaniai gamindami valgyti (sau ir kaimynams);
c) jūsų hobis - plauti laiptinę (už save ir už kaimynus);
d) džiaugiatės, kai pas kaimynus karts nuo karto paryčiais ateina svečių;
e) nesiklausot visokių bumčikų ar pan.;
f) nepykstate, kai kaimynai užtrenkia tūliko duris, ir jūs kurį laiką ten negalite patekti;
g) pats durų niekad neužtrenkinėjat;
h) ir mokat nuleist Tai, Ką Pridarėt;

man rodos, visai galėtumėm sutarti. laukiu jūsų gyvenimo aprašymų!

aš suprantu, sprogsta tie visi burbulai ar bent jau bliūkšta, nu bet o jeigu tačiau aš radau savo Svajonių Namą? ir dar, kam beparodau, vietoj to, kad sakytų kvaiša, sako oooo, nuvažiuok apžiūrėti. aš nevažiuoju, nes man labiau patinka jau kokią savaitę žiūrėti į tą skelbimą ir galvoti, kad su tuo namu kas nors negerai: jei nuvažiuosiu ir pamatysiu, kad viskas gerai - nieko nebegalėsiu padaryti - Tai bus aukščiau už mane, aš pasiimsiu ten kažkiek daug paskolos (o aš juk prieš paskolas Iš Principo! ) ir jį nusipirksiu. ir būsiu Ponia Su Namu.
bet, jei jau turėsiu Namą, būsiu ne tik Ponia Su Namu, bet taipogi ir Ponia Su Įsipareigojimais, o įsipareigojimai dar nei vieno prie gero neprivedė. och, kaip sunku daryti tuos sprendimus.

mano galvoj kažkas teliūškuojasi, jau antra diena.

sakykit ką norit, bet lietuviai su savo tais visais laidojimo įpročiais yra kažkokie iškrypėliai.
pirmiausia tai išstato numirėlį parodai n dienų. per filmus mačiau, kad užsieniuose būna pusė dienos atsisveikinimui, ir eina visi vorele prie karsto. o tikrovėj tai manau ir taip nedaroma, nes kažkada bekalbant paaiškėjo, kad ten, vakaruose, žmonės užauga taip ir nematę lavono. o jei pamato, tai būna didelė trauma ir jie tep tep mažais nuskriausto žmogaus žingsniukais eina pas psichologą.

ir dar reikia fotografuotis. visiems kartu bendrai, tada pagal giminystės ryšį mirusiajam, tada - kiekvienai šeimai ir dar po to - po vieną atskirai. sunėrus rankas ir graudžiai žiūrint mirusiajam į veidą. nes iš tiesų aš juk nieko nesuprantu ir žmonės tikrai labai mėgsta šaltais žiemos vakarais sėdėti prie židinio ir vartyti laidotuvių nuotraukas: tokie prisiminimai, tokios užtinusios nuo ašarų akys! tie, kas nuotraukose atrodo blogiausiai, matyt, labiausiai ir gedėjo.
aš tai sakau, jei jau užsilenksiu ir kažkam susišvies prie manęs fotkintis, tai bent jau apsikabinkit viens kitą ir išsišiepę žiūrėkit į objektyvą, kaip per kokį tūsą. jei jau eksponatas, tai eksponatas iki galo. be to, aš vis tiek skraidysiu aplink ir žinosiu, kad nors keli iš jūsų šiaip ar taip ne iš piktos valios viduje krizenat, nes kai negalima juoktis, tai labiausiai juokinga ir būna.

o apie visus lavono glostymus ir bučiavimus net nenoriu galvot, nes čia jau yra virš visko. ir dar aukščiau.

tiesa, man va kaip tik papasakojo, kad yra žmonių, kurie gyvena iš laidotuvių - atsikelia ryte, patikrina laikraštį, ką gi šiandien laidos, padoriai apsirengia, sako aš vaikystės draugas, ak, kaip graudu ir važiuoja pavalgyt ir pagert. nuostabu.

ir dar tos foto, kurias deda salėj, o po to stato kur nors namuose prie žvakės - dažniausiai jas ima iš paso. taigi visiems aišku, kad nieko baisiau už pasines foto būti negali, čia gi tragedija, o ne foto. tiesiog paskutinė kiaulystė mirusiajam! aš, pvz., gal nuo dešimtos klasės pastoviai turiu gan šviežią portretą, ir gal čia ir nelabai normalu, bet aš tai tyliai sau pagalvoju 'jei kas, prie karsto nedės pasinės'.

…jei tą portretą tarp visų kitų foto suras, ta prasme. aišku, nesuras, kas ten ieškos. šitą dalyką reiktų kada apgalvoti iki galo.

kaip suprasti, kad lietuvoje blogėja gyvenimas? iš tų, kurie dirba taksistais.

gal čia tik man, bet pastaruoju metu stipriai pasikeitęs taksistų kontingentas. vieną kartą važiavau su buvusiu nt projektų vadovu ar pan., tai taip ir matėsi, kad žmogui svarbu šnekėt, nors apie ką - nelabai išmano.  tas man visą kelią aiškino ekonomikos dėsnius, ir net kai aš pavargus sakiau viskas yra ne taip, jis vis tiek toliau tarškėjo.
kitas gi taksistas, aštriai besisukinėdamas apsnigtais keliais, pasakojo, kaip sunku atsikratyti senų įpročių - mat iš vakaro užbaliavojo, rytą pramigo darbą, tai dirbti taksistu važiavo išsikvietęs taksą. (jam bepasakojant patyliukais užsisegiau saugos diržą).

o kitas buvo tai visai super ir prie bajerio - įsiropštus nusprendžiau susižinoti, ar stipriai sumažėjo klientų per šitus visus nuosmukius.
- ar jaučiasi krizė? klausiau.
- oi, aišku, kad jaučiasi!
- o. ir kuo gi?
- nu va, žmonės apie ją vien šneka ir šneka. tuo ir jaučiasi.

—-
aš nesuprantu, kam reikia ant manęs taip pykti, jei praleidau 24 skambučius. nu gi negirdėjau!

visos tos laisvos dienos yra gerai, bet negerai tada, kai reikia po to užmigti prieš darbo pirmadienį.
gulėjau gulėjau, o kad negulėt be tikslo, sumaniau, kad ir aš nusimatysiu savo ateinančių metų planus (kad būtų kam žlugti, taip). ir kad ir ką begalvojau, sugalvojau tik vieną: kitais metais išsikraustysiu, nes be visų mirštančių arba trenktų kaimynų, pelių ir malkų, mano langai per maži. (nusprendžiau aną dieną valgydama kopūstų sriubą). ir užuolaidos negražios! o čia jau dvi rimtos priežastys iš ten dingti.
bet tai pfff, aš kraustinėjuosi iš vienos vietos į kitą tris metus iš eilės, čia kaip jau ir buvo faktas be mano planavimo: aš tiesiog esu Žmogus Be Vietos.

tada galvojau, kad gal man prisiimti kokį va šiaip, utopinį planą, kaip  kad 'šiais metais gyvensiu geriau', bet kažkaip labai jau niekinga. planas 'gyvensiu be plano' irgi seniena, ne. bet kažkokio tikslo tai vis tiek reikia… tada dar biški prisiminiau, kaip ryte su t. lakstėm ir fotografavom pašto dėžutes ir nusprendžiau - va, šiemet parašysiu 10 tikrų laiškų. gal ir ne taip labai Didinga, bet Vis Šis Tas.

o dabar einu vykdyt trumpalaikių planų, nes jei Suinteresuotiems Asmenims nepapasakosiu apie Kiaulaitę Peroksidiniais Plaukais ir Juodais Antakiais, sprogsiu, hehe.

1. Žmonės turi savybę spoksoti į žmones, ypač jei jie su savim tamposi ružavus čiužinius;

2. Taksistai turi savybę būti gudrūs ir jau po pirmo nučiuožimo perstatyti mašinas į kitą stovėjimo aikštelės pusę;

3. Čiužinys turi savybę pračiuožus tris metus asfaltu nebeturėti oro. delnai savo ruožtu turi savybę sopėti, ypač iš ryto.

Viktorija turi savybę kuo mažiau miegoti, jei tik tam randa progą.

…jūs labai nepykit, man šiandien - kalbėjimo periodas. tai dar pasisakysiu. o pasisakysiu apie tai, kad šią naktį tarp mano visų drobių kažkas krebždėjo. ištisai. ir tada aš galvojau galvojau, ką gi man daryti - variantas vienas tai yra keltis ir tą kažką baidyti, tas kažkas pasibaidys ir išbėgs, ir tada jau bus labai baisu, nes bėgios po kambarį. variantas du tai yra ignoruoti ir apsimesti, kad ten vėjas šnara, iš idėjos. arba gerieji aitvarai, kurie man neša milijonus. ar gnomai, kurie vagia kojines, bet kalėdų proga  nusprendė visas jas man vienu metu grąžinti. ar dar kas.
pasirinkau ignoruoti. tai visą naktį taip ir varčiaus, nes vis mačiau, kaip kažkas kiekvienos drobės kampe pragraužia po skylę ir iš tų skutukų suka sau lizdą. skylę kairiajame kampe, jei ką domina detalės. dar galvojau, kokiu būdu galima tą skylę užlopyt. nesugalvojau. skaičiavau, kiek statistinis vienetas kažko gali pragraužti neatsišipindamas dantų. ir ką tas kažkas pas mane valgo, juk pas mane tik vakuoti stiklainiukai. ir dar bulvės.
viskas, jau apsiskelbiau, kad jei šiandien nesulauksiu katės - išprotėsiu.

o iš tikrųjų dar noriu nusipirkt spalvotą pripučiamą čiužinį ir eit ant tauro kalno.

j., atiduok mano kepurę, kurią aš tau geraširdiškai paskolinau šaltą žiemos naktį dar tais laikais, kai gyvenom antakalny, o tu - tu palikai pas l., o tas perleido a., atiduok!

prisiminiau, vakar per šokius radau bendraminčių tų visų email’ų atžvilgiu.
nes tikrai užknisa. sakykim, aš prisiregistravusi 2 ‘gyvose’ konferencijose: šokių ir mokslo. pirmieji dar-dar, antrieji visiškai pamišę. galėčiau tikrintis paštą kas pusvalandį ir vis kas nors naujo būtų. nes tikrai svarbu radus kokį juokingą paveiksliuką ar pan. jį tuoj pat nusiųsti šimtui žmonių. ai, dar labai puikūs laiškai būna atsakymai į tuos paveiksliukus: “:)” arba “geras!”. nes irgi labai svarbu, kad tas šimtas žmonių pamatytų pritarimą praėjusiam mail’ui. dar, jei tau kažkas suteikia prašytos info, reikia visiems bendrai rašyti “ačiū”, nes arba a) rašyti tiesiogiai savo geradariui yra ne lygis; b) vėlgi labai svarbu, kad visi sužinotų, koks esi mandagus/i.

be tų visų konferencijų, yra šiaip tokių žmonių klasė, kurie siunčia visokius ‘tu man brangus draugas ir angelai tave telydi, persiųsk’, kokių nors tekstų kopijas (dažniausiai iš cha.lt) arba kas kartą link’us į tą patį puslapį ‘pažiūrėkit, ką šiandien parašė’. tiems tai aš turiu limitą - jei atsiunčia >=2 laiškus per dvi savaites, gauna iš manęs atsakymą ‘daugiau man nespam’ink’. kai kurie po to labai supyksta, bet gi aš teisybę rašau.

tai va, vakar padarėm rezoliuciją, kad reikia steigti ‘rimtąją konferenciją’: ten draudžiamas bet koks nusišnekėjimas, komercija, kalėdiniai sveikinimai ir pan., galima rašyti tik konkrečią info. ir dar gerai būtų, kad punkčiukais. tik kad toj rimtoj konferencijoj mes kol kas trys dalyviai. ok, mes spam’o nesiuntinėsim, bet kažkas juk turi ir rimtąją info atrinkti - reikia priimti dar pora narių ir jiems tą darbą užkrauti.

mielieji draugai, mūsų susirašinėjimo 20 email’ų bet kokio svarbumo klausimu kol kas spam’u nelaikau. tiesiog kartasi šiaip skaudu žiūrėt, kaip veltui švaistomas jūsų rašytojų talentas:)

per šias dienas ką supratau, tai kad viso blogio ištakos yra darbas. nes ta energija, kuri išnaudojama darbui, galėtų būti paskirta visuotiniam džiugesiui skleisti ir kitom linksmybėms. ir ne konkrečiai šitas darbas, kurį dirbu, yra blogis, o visi darbai, nes jei nedirbčiau šito darbo - dirbčiau kitą darbą, kur teisybė? kodėl, pvz, aš negalėčiau gyventi iš kritikos - aš labai puikiai kritikuoju visus iš eilės. (ir save tame tarpe, tik per mano sarkazmą kartais taip neatrodo, o atrodo, kad labai gerai apie save galvoju, bet dabar psss - aš jums pasakau, ir jūs žinokit, kad taip nėra). arba va, aš visiems galėčiau aiškinti, kaip gyventi. šitoj vietoj dar nesu tiek ištobulėjus, kad gerai viską išaiškinčiau ir pati sau, nes pastoviai kažkaip susivarau, bet kitiems tai turiu puikių patarimų. kita vertus, gal aš viską darau gerai, o viską suvaro tie kiti, nes jiems niekas nepaaiškina, kas ir kaip? taip ir bus.

…o šiaip va tokie angliški-ekvadoriški vakarai yra labai mieli, nors po to vidury nakties ir susivokiu bestovinti neaišku kur ir jau tikrai labai optimistiškai beieškanti dar važiuojančių autikų. ir net nelabai skaudu, kad kai suklykiu kur mano akmenys iš ekvadoro, man sako palikom uk, nes po to, kai aš nusivaipau ‘taip jūs man juos ir rankiojot’, cris’as sako tikrai, we’ve even made a video ’bout picking stones for viktorija, aš pareikalauju bent jau to video, o tada jie susižvalgę sako, kad ir tą paliko anglijoj.
et, tiek to. aš užtat būsiu pamergė ir turėsiu patį pukiausią pabrolį pasaulyje, vo!

labanaktis, ryt - vėl blogis. reikia taupyt energiją.

pas mane yra pelių!!!

įšuoliavau va tik ką į virtuvę, o ji kad puolė bėgt iš po kojų!!! net pamiršau, kad tokiu atveju dera suklykti - sustojau ir nebežiojau, ką daryt. tada pasiėmiau prožektorių ir ėmiau žiūrinėt po virtuvės spintelėm - nežinau, ką būčiau darius, jei būčiau tą pelę suradus, bet pabandyt surast tai reikėjo. nesupraskit blogai, tos pelės visi gražios, kai į jas iš arti pažiūri - tokios mažom juodom akutėm ir mažais pirštukais, bet tas faktas, kad jos šmirinėja po MANO valdas be mano leidimo ir dar nelauktai puola bėgt iš po kojų jau savaime yra nedovanotini poelgiai. tada skambinau mamai - nežinau kodėl, bet klūpėjau su prožektorium prie spintelės ir skambinau mamai. ji, kaip visada, sureagavo šaltai ir sakė ko tu čia, žalčius rankom sode nešioji, o dabar dėl pelės sielvartauji. parsinešk kokią gyvatę ir išgaudys. ir tada puolė pasakot, kokia turėtų būti mano kraujo grupė (nes tie lochai daktarai mano knygutėje du kartus įrašė skirtingus duomenis). ką čia kalbi, sakiau, aš dabar turiu didesnę Problemą. va kai būsiu po avarijos ar panašiai, ir man perpylinės kraują - tada ir susirūpinsiu, koks tas kraujas turėtų būti.

dabar galvoju, negaliu juk nuodų pirkti - prirys, nulįs kur į pakampę, numirs ir smirdės. spąstų irgi nenoriu, sutraiškys ją, o man po to reikės savo rankomis tuos vidurius krapštyti. fui. skolintis katę? duoti vardą ir laikyt pelę kaip augintinį? tarakonus barake juk kadais laikėm (petka su čepajevu vardai buvo. gyveno po stikline, šėrėm cukrum)

o dar iš virtuvės išeidinėdama užkliuvau už skuduro, pagalvojau, kad už didelės pelės, šį kartą nebesusilaikiau ir žvygtelėjau - ne merga būčiau, jei tokios tragedijos proga anksčiau ar vėliau balso stygų nepademonstruočiau.

esu įsitikinus, JI laukia, kol aš eisiu miegot ir tada lips man ant veido. brrrr. tupiu ant lovos susikėlus kojas.
o virtuvėj man reikėjo skuduriuko, prisiminiau.