 |
 |
|
 |
||
 |
 |
kaip nutinka tai, kas nutinka (ir visa kita)
o aš tiesiog iki šiol krizenu, nes k., oi t.y. jaunėlio veido išraiška 'kaip jūs visi man atsibodot' yra nepakartojama. ir jau laukiu tų tikrųjų foto iš tikros fotografės. ir dar šiaip viskas puiku. ir dar aš esu baisiai raumeninga! bet čia jau kitos nuotraukos ir kitos istorijos:)
jaučiat, kaip gyvenimas gerėja? o reikėjo tik nustot myžčioti ir priimti kelis Sprendimus.
o pirštai po tokių naktų vis būdavo juodi nuo rašalo.
labai jų gėdijaus, slėpiau megztukų ilgose rankovėse, ir tik jau atsisveikinant suleisdavau į tavo plaukus - parėjus prisikišdavau prie nosies, ir jie kvepėdavo tais dūmais, kuriuose paniręs vaikščiojai. tada atsukus vandenį prie kriauklės ir stovėdavau - svarstydavau, kaip man išplauti rašalą, o kvapą pasilikti.
va taip užmigdavau - neapsisprendusi, pamiršus viską ir lengvai pamišus
viktorija-kaimynai 2:0.
šį kartą niekas nenumirė, butas šalimais atsilaisvino paprastuoju išsikraustymo būdu. hehe.
o kadangi su tuo butu aš dalinuos Ypatingos Svarbos Vieta, vardu tūlikas, jaučiu visas teises ir pati atlikinėti gyventojų atranką!
taigi taigi, jei jūs:
a) sportuojate tampydami malkas į antrą aukštą (sau ir kaimynams);
b) ilaisvalaikį leidžiate skaniai gamindami valgyti (sau ir kaimynams);
c) jūsų hobis - plauti laiptinę (už save ir už kaimynus);
d) džiaugiatės, kai pas kaimynus karts nuo karto paryčiais ateina svečių;
e) nesiklausot visokių bumčikų ar pan.;
f) nepykstate, kai kaimynai užtrenkia tūliko duris, ir jūs kurį laiką ten negalite patekti;
g) pats durų niekad neužtrenkinėjat;
h) ir mokat nuleist Tai, Ką Pridarėt;
man rodos, visai galėtumėm sutarti. laukiu jūsų gyvenimo aprašymų!
aš suprantu, sprogsta tie visi burbulai ar bent jau bliūkšta, nu bet o jeigu tačiau aš radau savo Svajonių Namą? ir dar, kam beparodau, vietoj to, kad sakytų kvaiša, sako oooo, nuvažiuok apžiūrėti. aš nevažiuoju, nes man labiau patinka jau kokią savaitę žiūrėti į tą skelbimą ir galvoti, kad su tuo namu kas nors negerai: jei nuvažiuosiu ir pamatysiu, kad viskas gerai - nieko nebegalėsiu padaryti - Tai bus aukščiau už mane, aš pasiimsiu ten kažkiek daug paskolos (o aš juk prieš paskolas Iš Principo! ) ir jį nusipirksiu. ir būsiu Ponia Su Namu.
bet, jei jau turėsiu Namą, būsiu ne tik Ponia Su Namu, bet taipogi ir Ponia Su Įsipareigojimais, o įsipareigojimai dar nei vieno prie gero neprivedė. och, kaip sunku daryti tuos sprendimus.
mano galvoj kažkas teliūškuojasi, jau antra diena.
sakykit ką norit, bet lietuviai su savo tais visais laidojimo įpročiais yra kažkokie iškrypėliai.
pirmiausia tai išstato numirėlį parodai n dienų. per filmus mačiau, kad užsieniuose būna pusė dienos atsisveikinimui, ir eina visi vorele prie karsto. o tikrovėj tai manau ir taip nedaroma, nes kažkada bekalbant paaiškėjo, kad ten, vakaruose, žmonės užauga taip ir nematę lavono. o jei pamato, tai būna didelė trauma ir jie tep tep mažais nuskriausto žmogaus žingsniukais eina pas psichologą.
ir dar reikia fotografuotis. visiems kartu bendrai, tada pagal giminystės ryšį mirusiajam, tada - kiekvienai šeimai ir dar po to - po vieną atskirai. sunėrus rankas ir graudžiai žiūrint mirusiajam į veidą. nes iš tiesų aš juk nieko nesuprantu ir žmonės tikrai labai mėgsta šaltais žiemos vakarais sėdėti prie židinio ir vartyti laidotuvių nuotraukas: tokie prisiminimai, tokios užtinusios nuo ašarų akys! tie, kas nuotraukose atrodo blogiausiai, matyt, labiausiai ir gedėjo.
aš tai sakau, jei jau užsilenksiu ir kažkam susišvies prie manęs fotkintis, tai bent jau apsikabinkit viens kitą ir išsišiepę žiūrėkit į objektyvą, kaip per kokį tūsą. jei jau eksponatas, tai eksponatas iki galo. be to, aš vis tiek skraidysiu aplink ir žinosiu, kad nors keli iš jūsų šiaip ar taip ne iš piktos valios viduje krizenat, nes kai negalima juoktis, tai labiausiai juokinga ir būna.
o apie visus lavono glostymus ir bučiavimus net nenoriu galvot, nes čia jau yra virš visko. ir dar aukščiau.
tiesa, man va kaip tik papasakojo, kad yra žmonių, kurie gyvena iš laidotuvių - atsikelia ryte, patikrina laikraštį, ką gi šiandien laidos, padoriai apsirengia, sako aš vaikystės draugas, ak, kaip graudu ir važiuoja pavalgyt ir pagert. nuostabu.
ir dar tos foto, kurias deda salėj, o po to stato kur nors namuose prie žvakės - dažniausiai jas ima iš paso. taigi visiems aišku, kad nieko baisiau už pasines foto būti negali, čia gi tragedija, o ne foto. tiesiog paskutinė kiaulystė mirusiajam! aš, pvz., gal nuo dešimtos klasės pastoviai turiu gan šviežią portretą, ir gal čia ir nelabai normalu, bet aš tai tyliai sau pagalvoju 'jei kas, prie karsto nedės pasinės'.
…jei tą portretą tarp visų kitų foto suras, ta prasme. aišku, nesuras, kas ten ieškos. šitą dalyką reiktų kada apgalvoti iki galo.
kaip suprasti, kad lietuvoje blogėja gyvenimas? iš tų, kurie dirba taksistais.
gal čia tik man, bet pastaruoju metu stipriai pasikeitęs taksistų kontingentas. vieną kartą važiavau su buvusiu nt projektų vadovu ar pan., tai taip ir matėsi, kad žmogui svarbu šnekėt, nors apie ką - nelabai išmano. tas man visą kelią aiškino ekonomikos dėsnius, ir net kai aš pavargus sakiau viskas yra ne taip, jis vis tiek toliau tarškėjo.
kitas gi taksistas, aštriai besisukinėdamas apsnigtais keliais, pasakojo, kaip sunku atsikratyti senų įpročių - mat iš vakaro užbaliavojo, rytą pramigo darbą, tai dirbti taksistu važiavo išsikvietęs taksą. (jam bepasakojant patyliukais užsisegiau saugos diržą).
o kitas buvo tai visai super ir prie bajerio - įsiropštus nusprendžiau susižinoti, ar stipriai sumažėjo klientų per šitus visus nuosmukius.
- ar jaučiasi krizė? klausiau.
- oi, aišku, kad jaučiasi!
- o. ir kuo gi?
- nu va, žmonės apie ją vien šneka ir šneka. tuo ir jaučiasi.
—-
aš nesuprantu, kam reikia ant manęs taip pykti, jei praleidau 24 skambučius. nu gi negirdėjau!
visos tos laisvos dienos yra gerai, bet negerai tada, kai reikia po to užmigti prieš darbo pirmadienį.
gulėjau gulėjau, o kad negulėt be tikslo, sumaniau, kad ir aš nusimatysiu savo ateinančių metų planus (kad būtų kam žlugti, taip). ir kad ir ką begalvojau, sugalvojau tik vieną: kitais metais išsikraustysiu, nes be visų mirštančių arba trenktų kaimynų, pelių ir malkų, mano langai per maži. (nusprendžiau aną dieną valgydama kopūstų sriubą). ir užuolaidos negražios! o čia jau dvi rimtos priežastys iš ten dingti.
bet tai pfff, aš kraustinėjuosi iš vienos vietos į kitą tris metus iš eilės, čia kaip jau ir buvo faktas be mano planavimo: aš tiesiog esu Žmogus Be Vietos.
tada galvojau, kad gal man prisiimti kokį va šiaip, utopinį planą, kaip kad 'šiais metais gyvensiu geriau', bet kažkaip labai jau niekinga. planas 'gyvensiu be plano' irgi seniena, ne. bet kažkokio tikslo tai vis tiek reikia… tada dar biški prisiminiau, kaip ryte su t. lakstėm ir fotografavom pašto dėžutes ir nusprendžiau - va, šiemet parašysiu 10 tikrų laiškų. gal ir ne taip labai Didinga, bet Vis Šis Tas.
o dabar einu vykdyt trumpalaikių planų, nes jei Suinteresuotiems Asmenims nepapasakosiu apie Kiaulaitę Peroksidiniais Plaukais ir Juodais Antakiais, sprogsiu, hehe.