 |
 |
|
 |
||
 |
 |
kaip nutinka tai, kas nutinka (ir visa kita)
…pažįstamas pasukiojo pirštu prie smilkinio:
- tai antradienį sužinojai, trečiadienį suradai, o ketvirtadienį kraustaisi?
Aš įnirtingai linksiu galva.
O ko laukt, gyvent tai reikia, sakau rimtu veidu. (maždaug suprask - taip ir turėjo būti).
Bet šiaip ir pati esu nustebus. Matyt, kažkam ten, aukščiau, labai patinku.
penktas planas veikia, jis veikia!
nuo pat ryto tai norėjau parašyt, bet darbe sulaužiau kompą…. o po to išvertus akis iš to siaubo vis bandžiau taisyt, bet nesėkmingai. ryt pasodinsiu simą ir liepsiu sutvarkyt, o jei nesigaus, klyksiu, kad man labai reikia naujos įrangos, nes ana susivartojo.
o dėl buto tai dar labai nesigirsiu, nes viskas galutinai paaiškės ryt ryte ;)
didelė didelė bėda.
tik ką paskambino buto šeimininkai ir liepė išsikelti. kuo greičiau.
ir kaip tik ant rugsėjo, kai visokie studentai ieškosi būsto!
blyn blyn blyn.
planas nr 1: eisiu per draugus ir gyvensiu po kelias dienas, kol susirasiu kitą butą. ale kur daiktus kišti?
planas nr 2: imsiu pirmą pasitaikiusį butą už kosminę kainą, o po to ieškosiu kito.
planas nr 3: kelsiuosi į kažkuriam užkampyje esantį kažkelintos eilės dėdės butą (bet jis irgi parduodamas, tai ten ilgai neištupėsiu).
planas nr 4: viską mesiu šiame pasaulyje ir važiuosiu į užsienį užsidirbti savam butui.
planas nr 5: viskas išsispręs savaime, kaip iki šiol ir būdavo. šitas planas man patinka labiausiai.
jei ilgai neberašysiu, tai žinokit, kad gyvenu kažkur prie konteinerio ir tiesiog neturiu elektros pasijungti kompui.
Jau seniai nusprendžiau, kad man reikia Veiklos ir Tobulėjimo, taigi taigi – tadam! viktorija eis šokti lindy hop'o. Susigriebiau Mindaugą, kuris įtartinai lengvai pasirašė šiam mano sumanymui, dabar belieka susirasti, kurgi mes ten šoksim… Šiam dalykui paskyriau jau kokį pusvalandžiuką savo brangaus darbo laiko, bet, didžiam nusivylimui, kol kas aptikau tik dvi vietas – viena visiškai netinka, nes pamokos pradedantiesiems vidury dienos (o kaip jaustis dirbantiems žmonėms?!!), o kitoj dar neaišku, ar kažkas vyks apskritai, nes visa info tik apie praėjusį sezoną. Visur kitur tik valsai arba salsos ir kiti šokiai, kur reikia užpakalį įnirtingai judinti, kas yra ganėtinai sunku.
Tai turėsiu laukti. Kad tik mindė nepersigalvotų. Minde, girdi – viskas, niekur nedingsi!!!
Man apmaudu. Nu jau apmaudu kaip ir vien iš idėjos, nes tie taupymo planai, savaime aišku, anksčiau ar vėliau buvo pasmerkti žlugti. Bet šiaip, kai pagalvoji, tikrai, - kad ir kiek besistengčiau, savaitgalį prageriu mažiausiai šimtą litų. O tas anas planas, kur prisiperku daiktų ir man tiesiog nebelieka pinigų ŠIAIP LEIDIMUI turėjo vieną trūkumą įmonės seifo rakto pavidalu. Kadangi aš, kaip labai svarbus asmuo, kontroliuoju to seifo turinį, lengva širdim galiu išleist paskutines babkes ir po to išsiduoti avansą. Kažką reikia sugalvoti. Kokį nors puikesnį/lengviau įvykdomą/ar šiaip tiesiog naują Gyvenimo Planą.
ai, dar su mama šnekėjau. paaiškėjo, kad neturiu sąžinės, nes tėvų seniai neaplankiau, dar sužinojau, kad man būtinai reikia pabuvoti kažkur druskininkuose, kur yra 18 pirčių (į mano pasakymą, kad man pirtys apskritai ne per labiausiai patinka, buvo atsakyta, kad nuvažiuosiu ir patiks), ir dar, kas yra visų svarbiausia, man pats laikas pagalvoti apie rimtesnį gyvenimą. o rimtesnis gyvenimas, kaip išsiaiškinau, būtų buto pirkimas ir paskolos kokiems 40 metų užsikrovimas ant galvos.
hrrrrr. įdomu, ar kada nors sulaukiama tokio amžiaus, kad tėvai absoliučiai atsisakytų net idėjos kontroliuoti gyvenimą?
o namo einant mane visaip užklupo liūtis. ir -naujas atradimas aukštakulnių pasaulyje- kai šlapia, kojos slysta. taip žemyn, o pirštai lenda iš visų jėgų pro basučių priekį. nu, maždaug įsivaizduojat. trypinėjau, trypinėjau, ant galo atsibodo, išsiaviau ir nušlapsėjau savim patenkinta.
penktadienio vakaras sekmingai baigesi pas mane, buvau priversta miegoti virtuvej visiskai ant grindu, nes paprasciausiai kitur nebebuvo vietos. (mano kambarelis tikrai labai labai mazas)
o ryte atsikelem ir susivokem, kad mus isgelbeti gali tik raugintu kopustu sriuba. su ieva apsitarem ir issiuntem bernus i parduotuve. isaiskinom viska iki pagrindu, nupirkti reikejo:
1. daiktu pagirioms:
a) agurkeliu;
b) mineralinio.
2. daiktu sriubai:
a) kopustu;
b) bulviu.
Viskas. atrodo, aiskiau nebuna. bet mes tai juos pazistam - kazkas vis tiek turi buti negerai. laukiam su nerimu.
ziurim - grizta abu tokie isdidus, pripuolem to ju zygio rezultatu ivertinti. isivaizduokit, jie raugintu kopustu sriubai nupirko kopusto galva. tokia apvalia, didele ir sviezia kopusto galva. ir dar po to bande itikinti,kad jei mes labai pasistengtumeme, raugintu kopustu sriuba vis tiek iseitu. “kas ta sriuba, sumeti viska ir sumakaluoji”, pasak ju.
verslo planas: konsultacines/pagalbines paslaugos apsipirkti isejusiems vyriskos gimines atstovams. ateini, sakai “siandien darom saltibarscius”, ir tau is karto visus reikalingus produktus surankioja ir iduoda i rankas.
šiandien įtikinau simą, kad kol šefas pietauja, turime visas teises nulėkti ir pūkštelėti į ežerą.
kaip aš anksčiau tokios minties nesurezgiau? kiek čia tos vasaros beliko… nieko, kitais metais būsim gudresni :)
is seses kambario issikrauste jau gal kokia penkta kambarioke, ta proga komendantas ja ir ievos sese (taip, tam kambary jau penki metai gyventoju pavardes nesikeite) ismete. ne visai ismete, bet abi perkrauste i skirtingus kambarius. uztat man koks sokas! ten gi mano puikusis kambarys, kuriame gyvenau keturis metus, kuriame gyveno kilimas juozas, saldytuvas pranas ir koloneles aloyzas su martynu! (senas iprotis visiems daiktams duoti vardus). kambarys su puikiuoju vaizdu i televizijos boksta ir pukiuoju, nors ir truputeli justo padegtu, balkonu… ir liepe issikraustyti jau siandien, taigi neturejau progos net uzsukt paskutini karta alaus isgert.
pasirodo, esu sentimentali kaip kazin kas.
ai, tiesa, radau tuos 20 svaru. pupsojo sau uzkisti uz darbo knygutes virselio. puiki vieta laikyti pinigus - uzkisau atgal.
Ak, o kai aš sugrįšiu namo, kai jau visai greitai - už poros valandų – sugrįšiu namo, aš viską mesiu į šalį, simboliškai sumesiu patalynę ant lovos ir visa visa įsikuisiu, apsikamšysiu ir MIEGOSIU. Ir miegosiu, ir miegosiu, ir miegosiu iki pat rytojaus ryto, ir niekas šiam pasauly, kartoju – niekas! tam nesutrukdys.
Sunki diena tas pirmadienis.
Arba mažiau iš vakaro gert reikia, viens iš dviejų.
Ir atsitik tu man taip – žvilgtelėjau į praėjusios savaitės dienotvarkę, ogi praleidau Stepono gimtadienį. Šiaip aš gimtadienių nepamirštu, dėl ko jaučiuos gan geras žmogus. o jo ėmiau ir pamiršau. pasijaučiau gan ne kaip (sąžinės likučiai reiškė pretenzijas), nubėgau i rimi ir nupirkau tortuką, kas turėjo atpirkti šią didžią mano nuodėmę.
Pasigavau Steponą virtuvėje. Kažką suvapėjau apie pavėluotą pasveikinimą gimtadienio proga. Žiūri jis į mane taip keistai.
- kieno gimtadienio, – klausia.
Oi, galvoju mintyse, jei jau čia apsižioplinau, tai nebendrausiu iš tos gėdo su juo kokias dvi savaites. Blogiau už pamirštą gimtadienį gali būti tik prisimintas negimtadienis.
- ai, - numojo ranka jis, kai pabandžiau viską išsiaiškinti. – ne gimtadienis ten, tėvai šiaip tokią datą įrašė. Tai aš švenčiu kartu su naujais metais, taip paprasčiau man.
Paprasčiau jam, matai, paprasčiau!!! O tai kam aš tą tortą pirkau?!!
bet šiaip tai skanu buvo.